Mokyklos istorija
                         Rašytiniai šaltiniai rodo, kad XVI amžiuje, 1542 metais, Šeduvoje jau veikė katalikiška parapinė mokykla. Jos paminėjimo metai sutampa su Šeduvos antrosios bažnyčios pastatymo metais, tačiau, kiek laiko ši mokykla egzistavo ar kokių dalykų ten buvo mokoma, sunku pasakyti. Galima tik spėti, kad šioje mokykloje, kaip ir daugelyje tuometinių pradinių mokyklų, buvo dėstyti religiniai teiginiai, mokoma giedoti, skaityti, rašyti, skaičiuoti. Yra duomenų, kad 1704 metais Šeduvoje buvo įkurta jėzuitų kolegija, teikusi vidurinį mokslą, bet ji veikė neilgai. Tokio trumpo veikimo priežastys, matyt, buvo karai, badmečiai, mokytojų ir pastatų trūkumas. 1775 metais Šeduvos seniūniją ėmė valdyti  Stanislovas Poniatovskis, kuris 1779 metais suteikė Šeduvai privilegiją, kurioje minima miesto mokykla, špitolė ir policija.

                        Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, pirmoji mokykla paminėta 1830 metais. Kada tiksliai ji buvo įkurta, nėra žinoma, tačiau išliko duomenų, kad  buvo dviejų klasių, vieno prieklasio ir turėjo skyrių pradedantiesiems. Mokėsi apie 80 mokinių, su jais dirbo du mokytojai – Benediktas Augevičius ir Jonas Vitkevičius.  1836 metais caro valdžia įkūrė valdinę mokyklą, o 1864 metais – realinę rusų pradžios mokyklą  miesto centre, nedidelėse patalpose išlaikomą miesto valdžios. Pamokos vykdavo rusų kalba ir joje dirbo tik vienas mokytojas Losickis.  Lietuviškos spaudos draudimo metais Šeduvoje, kaip ir visoje Lietuvos teritorijoje, veikė daraktorinės mokyklos, kur mokiniai buvo mokomi skaityti ir rašyti lietuviškai. Panaikinus spaudos draudimą, Šeduvoje veikė parapinė mokykla, 1908 metais – neilgai veikusi mergaičių pradinė mokykla.

                       Pirmojo pasaulinio karo  laikotarpiu 1916 metais Šeduvoje  buvo įkurta lietuviška pradinė mokykla, kurios steigėju reikėtų laikyti mokytoją Petrą  Marcinkevičių.  Mokytojams trūko vadovėlių, būtiniausių mokymo priemonių, neturėta programos, dirbti trukdė okupacinė valdžia. 1919 metais  sausio mėnesį pradėjo veikti „Saulės” draugijos progimnazija. Abi šios mokyklos dalydavosi patalpomis, inventoriumi, mokslo priemonėmis, jose dirbo tie patys mokytojai.   Turėjo apie 100 ir daugiau mokinių, buvo dirbama dviem pamainomis,  vėliau abi mokyklos susijungė į vieną.
Senoviniame perstatytame svirne (Vytauto g. Nr. 18) 1916–1924 m. mokėsi pradinės mokyklos ir progimnazijos mokiniai.

                  „Saulės” progimnazijos įkūrimo data laikoma 1919 metų sausio 7 diena, kai įvyko pirmasis pedagogų tarybos posėdis, į kurį susirinko 4 pedagogai: direktorius Eduardas Gedgaudas, kapelionas Antanas Vaitiekūnas, mokytojai Bronius Valiušaitis ir Marcelė Nacevičiūtė.

Gimnazija įsikūrė privačiame name Kėdainių gatvėje, o besiplėsdama – ir Šiaulių gatvės viename iš privačių namų.

Kėdainių g. Nr.51  1919 m. pradėjo veikti Šeduvos progimnazijos I  ir II  kl.

                  Iš pradžių buvo atidarytos trys klasės: rengiamoji, I ir II klasės, o 1919 – 1920 moklso metais atidaryta III klasė, bet uždaryta rengiamoji. Gimnazijos mokinių skaičius sparčiai augo, klasės buvo visiškai sukomplektuotos, išleista pirmoji laida.
Kai 1921 metais direktoriumi tapo kunigas Antanas Vaitiekūnas, pradėta rūpintis naujos mokyklos statyba. Numatyta Krekenavos (vėliau Progimnazijos) gatvėje statyti  progimnazijos pastatą. Miesto valdžia nemokamai skyrė žemės sklypą, mokinių tėvai talkininkavo statant mokyklą, prisidėjo finansiškai.

Medžiagą progimnazijos statybai Liaudiškių miške ruošia mokiniai ir jų tėvai
                  1924 metais visos gimnazijos klasės persikėlė į naują dviaukštį pastatą. Čia duris atvėrė šešios  erdvios klasės, salė, drabužinės ir kitos smulkesnės patalpos. Trečiajame dešimtmetyje mokykloje mokėsi apie 100 ir daugiau mokinių, direktoriaus pareigas ėjo Vladas Grinis,  dirbo mokytojai Vladas Lingė, Emilija Zaukaitė, kun. Mykolas Karosas ir kiti, bibliotekoje buvo 657 knygos, buvo organizuojami užklasiniai renginiai.

1924 m. atidarytas naujas gimnazijos pastatas
                 Nuo 1928 metų direktorės pareigas progimnazijoje ėjo  Ona Butkienė. Mokykla turėjo nuolatinį mokytojų kolektyvą, mokymo kryptį – sustiprintą lotynų kalbos mokymą, kiek vėliau, Švietimo ministro leidimu, ir sustiprintą matematikos bei gamtos dalykų mokymą. Nuo 1932 – 1933 mokslo metų pradėta dėstyti karinį rengimą, buvo sustiprintas patriotinis auklėjimas.

               1939 metais buvo gautas Panevėžio apskrities valdybos nutarimas Šeduvoje statyti mūrinę mokyklą. 1940 metais pastatas baigtas statyti Panevėžio gatvėje, čia mokytis pradėjo šeduviai ir visos apylinkės jaunimas. Tais pačiais metais sovietams okupavus Lietuvą daug naujovių užgriuvo ir visą švietimo sistemą. Neliko „Saulės” progimnazijos – ji buvo suvalstybinta ir pavadinta nepilna vidurine mokykla. Pakeistos mokymo programos, panaikintas tikybos mokymas, įvesti nauji dalykai, vietoj ateitininkų ir skautų organizacijų pradėtos kurti pionierių ir komjaunimo grupelės.

1940 m. pastatyta mokykla

                   Nacistinė okupacija, palyginti su sovietine, nebuvo tokia skaudi. Vokiečiams labiausiai rūpėjo frontas, todėl vėl buvo grįžta prie nepriklausomybės metų programų. Mokyklai vėl vadovavo  Ona Butkienė.Ilgą laiką Šeduvos krašte tai buvo vienintelė diplomuota pedagogė,kuriai buvo pripažinta plataus profilio specialybė – mokyti aukštesniosiose mokykose pedagogikos ir filosofijos, vidurinėse – lietuvių kalbos. Tuo metu padaugėjo mokinių, sustiprėjo mokytojų kolektyvas. Reikšmingas įvykis gimnazijos istorijoje – 1944 metais išleista 1 abiturientų laida. Mokykloje įteikti brandos atestatų jiems nespėta. Vokiečiams pareikalavus, gimnazijos  pastatas skubiai užleistas karo ligoninei.

                  1945 metais prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, dalis mokytojų ir mokinių įsitraukė  į partizaninį judėjimą, dalis buvo ištremta. Tremtinio dalią teko išgyventi direktorės Onos Butkienės šeimai, net dešimt metų ji praleido Krasnojarsko srityje. Pradėtus direktorės darbus tęsė Pranas Švilpa. Jis stengėsi gimnazijoje išlaikyti nepriklausomos Lietuvos dvasią, gynė nuo persekiojimų ir areštų mokytojus ir mokinius, rėmė ištremtuosius ir įkalintus, gelbėjo parūpindamas fiktyvius dokumentus, bendradarbiavo su partizanais.  Už šią veiklą direktorius buvo atleistas, vėliau suimtas ir sušaudytas.

                     Nuo 1948 metų gimnazijai ėmė vadovauti komunistų partijos paskirti  vadovai, kurie ideologizavo  ugdymo procesą – kūrė komjaunimo, pionierių organizacijas, stiprino ateistinę propagandą. Gimnazijos mokytojai ir mokiniai šiai sistemai priešinosi. Trečioji abiturientų laida savo testamente dar išdrįso palinkėti: „Ir šviesa, ir tiesa jūs žingsnius telydi“. Bet tai buvo paskutinis palinkėjimas, susijęs su nepriklausoma Lietuva.

                       1949 – 1950 mokslo metais gimnazija reorganizuota į vienuolikmetę vidurinę mokyklą. Netrukus prie jos buvo prijungta ir pradinė mokykla. Nuo 1951 metų direktoriaus pareigas ėjo Česlovas Kantauskas. Subūręs mokytojų kolektyvą, jis daug dėmesio skyrė mokymo bazės stiprinimui, ugdymo  proceso tobulinimui, užklasinei veiklai. Mokinių skaičius vis didėjo, todėl 1963 metais buvo atidaryta nauja 900 vietų mokykla.
                       Mokytojų kolektyvas augo ir keitėsi, mokyklai vadovavo Česlovas Vešiota, Valentinas Paliūnis, Algis Žičkis, Antanas Lapinskis, buvo išleistos daugiau nei 25 abiturientų laidos. 1975 metais buvo pastatytas mokyklos bendrabutis. Jame įsikūrė specialiosios klasės, gyveno mokiniai, kuriems pasiekti mokyklą buvo sudėtinga.

                         Persitvarkymo Sąjūdis, apėmęs visą Lietuvą, keitė ir mokyklos veiklą. 1988 metais geografijos mokytojo kraštotyrininko Antano Bukausko iniciatyva atidarytas mokyklos istorijos muziejus,  atkuriamos tarpukariu veikusios organizacijos, į mokyklą sugrąžinamas tikybos dėstymas.

                   Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, keitėsi ugdymo turinys, programos, vadovėliai. Mokykla orientavosi į tautinės mokyklos kūrimą, siekė perimti tautos kultūrą ir ją kurti, padėjo skleistis kūrybiškai asmenybei. Nuo 1992 metų mokyklai vadovavo  Saulius Valčiukas, o nuo 1995 metų – Kazimieras  Augulis. Šiuo laikotarpiu mokykla įsitraukė į įvairius respublikinius ir tarptautinius projektus, aktyviai siekė gimnazijos statuso, kuris jai suteiktas 2005 metais. Visi trys gimnazijos pastatai buvo renovuoti, įrengti nauji kabinetai aprūpinti modernia informacine technika.   Nuo 2011 metų direktoriaus pareigas eina Laimutis Škleinikas. Mokykloje didelis dėmesys skiriamas naujų edukacinių erdvių kūrimui, baigta stadiono rekonstrukcija. Gimnazijos statusas įpareigoja mokyklą būti stipria, humaniška, demokratiška, tenkinančia visų mokinių poreikius įstaiga.

Dalinkitės: